Skolinimasis Lietuvoje išlieka brangesnis nei didžiojoje euro zonos dalyje. Remiantis naujausiais Lietuvos banko duomenimis, įmonių paskolų palūkanų normos šalyje yra vienos didžiausių euro zonoje, jas lenkia tik Estija ir Malta.
Nors vidutinė euro zonos įmonė už paskolą moka apie 3,5 %, Lietuvos įmonių palūkanų normos yra maždaug 4,49 % plius Euribor. Iš pirmo žvilgsnio maždaug vieno procentinio punkto skirtumas gali atrodyti nedidelis. Tačiau ilgainiui tai reiškia didelę papildomą finansinę naštą.
Vienas procentinis punktas, kuris pakeičia investicinius sprendimus
Vidutinio dydžio įmonei, kuri per kelerius metus skolinasi 1 mln. EUR, vieno procentinio punkto skirtumas gali reikšti dešimtis tūkstančių eurų papildomų palūkanų. Tai lėšos, kurios kitu atveju galėtų būti nukreiptos investicijoms, inovacijoms, darbuotojų atlyginimams ar plėtrai.
Mažoje ir atviroje ekonomikoje, tokioje kaip Lietuva, kapitalo sąnaudos tiesiogiai veikia konkurencingumą. Didesnės skolinimosi išlaidos mažina finansinį lankstumą ir verčia įmones atsargiau pradėti naujus projektus.
Rizikos suvokimas ir rinkos struktūra yra svarbūs
Geopolitinė rizika dažnai minima kaip vienas iš paaiškinimų. Lietuvos artumas prie Rusijos ir besitęsiantis karas Ukrainoje prisideda prie didesnės regioninės rizikos suvokimo. Tačiau vien geografija negali visiškai paaiškinti palūkanų normų skirtumo.
Rinkos struktūra vaidina lemiamą vaidmenį. Lietuvoje yra gana koncentruotas bankų sektorius ir mažesnė finansų rinka, palyginti su didelėmis Vakarų Europos ekonomikomis. Mažiau skolintojų reiškia mažesnę kainų konkurenciją, o tai gali lemti didesnes maržas.
Kapitalo sąnaudoms regione taip pat įtakos turi investuotojų lūkesčiai ir Baltijos šalyse veikiančių bankų finansavimo sąlygos.
Stipriausias poveikis jaučiamas mažoms ir vidutinėms įmonėms
Didesnės palūkanų normos labiausiai paveikia mažas ir vidutines įmones (MVĮ). Daugelis augančių įmonių turi didelį potencialą ir aiškius plėtros planus, tačiau joms trūksta pakankamo užstato.
Tokiais atvejais skolintojai įvertina didesnę riziką ir arba griežtina skolinimo sąlygas, arba padidina kainas. Tai gali apriboti prieigą prie finansavimo būtent tuo etapu, kai įmonėms reikia kapitalo plėtrai.
Didesnėse Vakarų Europos ekonomikose platesnės valstybės remiamos garantijų schemos ir alternatyvios finansavimo priemonės padeda sušvelninti tokią riziką. Lietuva plečia panašius mechanizmus, tačiau jų taikymo sritis išlieka siauresnė.
Maža įmonių skola: apdairumas ar apribojimas?
Lietuvos įmonių skolos lygis yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Viena vertus, tai atspindi finansinį apdairumą. Kita vertus, kyla klausimas, ar įmonės turi pakankamą prieigą prie konkurencingos kainos finansavimo.
Maža skola nėra savaime teigiama ar neigiama. Svarbus yra kontekstas. Lietuvos įmonės linkusios skolintis atsargiai ir atidžiai vertinti projektų pelningumą. Vis dėlto didesnės kapitalo sąnaudos reiškia, kad kai kurios investicijos atidedamos arba visiškai atsisakoma.
Būsto paskolos rodo panašias tendencijas
Skolinimosi sąnaudų skirtumas neapsiriboja įmonių paskolomis. Lietuvos namų ūkiai taip pat dažnai susiduria su didesnėmis hipotekos palūkanų normomis, palyginti su kai kuriomis Vakarų Europos šalimis, net kai paskolos yra užtikrintos nekilnojamuoju turtu.
Tai rodo, kad problema yra struktūrinė, o ne vien tik sektoriui būdinga.
Kas galėtų pagerinti konkurencingumą?
Konkurencijos stiprinimas finansų sektoriuje išlieka pagrindiniu. Alternatyvių finansavimo šaltinių plėtra, finansinių technologijų sprendimų skatinimas ir platesnis viešųjų garantijų schemų naudojimas galėtų palaipsniui pagerinti skolinimosi sąlygas.
Labiau diversifikuota finansavimo ekosistema didina konkurenciją, o tai gali sumažinti pelno maržas ir būti naudinga įmonėms.
Galiausiai, kapitalo kaina yra strateginis ekonomikos augimo veiksnys. Jei skolinimasis ir toliau brangs, tai gali sulėtinti investicijas ir sumažinti ilgalaikį Lietuvos augimo potencialą.
Ar dabartinis palūkanų normų skirtumas yra laikinas ciklas, ar struktūrinis iššūkis Lietuvos ekonomikai?
