Artėjant valstybinių švenčių dienoms Lietuvoje, tiek darbuotojai, tiek darbdaviai dažnai iš naujo nagrinėja tuos pačius praktinius klausimus: ar darbo diena sutrumpinta, kaip apmokamas darbas valstybinių švenčių dienomis ir kokios yra galimybės teisėtai ir be konfliktų išeiti atostogų. Lietuvos darbo kodeksas pateikia aiškius atsakymus, tačiau praktikoje jie dažnai neteisingai suprantami arba taikomi neteisingai.
Sutrumpinta darbo diena prieš valstybinę šventę nėra visuotinė
Pagal Lietuvos darbo kodekso 123 straipsnį, darbo diena prieš valstybinę šventę turi būti sutrumpinta viena valanda darbuotojams, dirbantiems visą, ar ne visą darbo dieną. Ši taisyklė taikoma neatsižvelgiant į tai, ar darbuotojas dirba aštuonias valandas ar mažiau per dieną.
Tačiau tame pačiame straipsnyje nustatyta svarbi išimtis. Darbuotojai, dirbantys pagal Vyriausybės nutarimu patvirtintą sutrumpintą darbo laiko normą, neturi teisės į šį vienos valandos sutrumpinimą. Praktiškai į šią grupę įeina tam tikros profesijos, pavyzdžiui, mokytojai ir ikimokyklinio ugdymo pedagogai.
Kai darbo organizavimas ar verslo pobūdis neleidžia sutrumpinti darbo dienos, pavyzdžiui, nepertraukiamos gamybos ar mažmeninės prekybos operacijose, už papildomą valandą turi būti mokama kaip už viršvalandžius pagal Darbo kodekso 144 straipsnį.
Už darbą švenčių dienomis mokami didžiausi darbo užmokesčio tarifai
Darbo kodeksas aiškiai skiria įprastus viršvalandžius ir darbą švenčių dienomis. Pagal 144 straipsnį už viršvalandžius, atliktus poilsio dieną arba naktį, turi būti mokama ne mažiau kaip dvigubai daugiau nei įprastas darbuotojo darbo užmokestis.
Kai viršvalandžiai sutampa su švente arba švenčių dienos naktimi, taikomas didžiausias įstatymų nustatytas tarifas. Tokiais atvejais darbuotojui turi būti mokamas ne mažesnis kaip 2,5 karto didesnis už įprastą valandinį darbo užmokestį. Tai yra didžiausias viršvalandžių koeficientas, šiuo metu numatytas Lietuvos darbo teisėje.
Svarbu tai, kad tiek viršvalandiniai darbai, tiek darbas švenčių dienomis gali būti planuojami tik darbuotojo sutikimu, nebent būtų išimtinių aplinkybių. 144 straipsnis leidžia išimtis tik siaurai apibrėžtose situacijose, pavyzdžiui, siekiant užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams, tenkinti nenumatytus visuomenės poreikius arba kolektyvinių sutarčių reglamentuojamais atvejais.
Papildomos poilsio dienos tėvams vis dar plačiai neišnaudojamos
LR darbo kodeksas suteikia papildomas poilsio dienas darbuotojams, auginantiems vaikus, tačiau daugelis darbuotojų, turinčių teisę į jas, nevisiškai pasinaudoja šiomis teisėmis. 138 straipsnyje nustatytos skirtingos teisės, priklausomai nuo šeimos aplinkybių.
Tėvai, auginantys vieną vaiką iki 12 metų, turi teisę į vieną papildomą poilsio dieną kas tris mėnesius arba alternatyviai į aštuonių valandų darbo sutrumpinimą per tą patį laikotarpį. Darbuotojai, auginantys du vaikus iki 12 metų arba vaiką su negalia iki 18 metų, turi teisę į vieną poilsio dieną per mėnesį arba dviem valandomis sutrumpintą darbo laiką per savaitę.
Darbuotojai, auginantys tris ar daugiau vaikų iki 12 metų arba du vaikus iki 12 metų, kai vienas ar abu vaikai turi negalią, turi teisę į dvi poilsio dienas per mėnesį arba keturiomis valandomis sutrumpintą darbo laiką per savaitę. Visais šiais atvejais darbdavys privalo mokėti darbuotojo vidutinį darbo užmokestį.
Rugsėjo 1 d. moksleivių tėvams taikomos specialios taisyklės
138 straipsnis taip pat nustato konkrečią ir dažnai nepastebimą teisę. Tėvai, auginantys vaiką iki 14 metų, kuris lanko ikimokyklinio, pradinio ar pagrindinio ugdymo įstaigas, rugsėjo 1 d. turi teisę į apmokamą pusę dienos poilsio.
Ši teisė taikoma tik tuo atveju, jei darbuotojas dar neturi teisės į papildomas poilsio dienas pagal tą patį straipsnį. Už pusę dienos poilsio turi būti mokama darbuotojo vidutiniu darbo užmokesčiu ir darbdavys negali jos atsisakyti, jei tenkinamos įstatymų numatytos sąlygos.
Laisvas laikas valstybinių švenčių dienomis priklauso nuo vidaus procedūrų
Darbuotojai dažnai siekia pratęsti ilguosius savaitgalius, pasinaudodami kasmetinėmis atostogomis, nemokamomis atostogomis arba papildomomis poilsio dienomis. Nors šios galimybės yra teisėtos, jų prašoma ir suteikiama pagal vidines darbo vietos procedūras.
Darbo kodekso 127 straipsnis leidžia darbdaviams nustatyti vidaus taisykles, apibrėžiančias, kaip pateikiami atostogų prašymai, kiek laiko iš anksto jie turi būti pateikti ir kaip darbuotojai informuojami apie sprendimus. Nesilaikant šių procedūrų, gali būti teisėtai atsisakyta prašyti atostogų.
Kartu 137 straipsnis įpareigoja darbdavius suteikti neapmokamas atostogas, kai darbuotojas negali dirbti dėl skubių šeimyninių priežasčių, susijusių su liga ar nelaimingais atsitikimais, kuriems reikalingas tiesioginis jo dalyvavimas, su sąlyga, kad nedarbingumas netrunka visą darbo dieną.
Nemokamos atostogos neturi įstatymų nustatytos ribos, tačiau turi teisinių pasekmių
Dažnas klaidingas supratimas yra tas, kad nemokamoms atostogoms taikomas maksimalus ilgis. Galiojantys Lietuvos teisės aktai nenustato jokio aiškaus nemokamų atostogų trukmės apribojimo, kai abi šalys su tuo sutinka.
Tačiau darbuotojai turėtų žinoti, kad nemokamų atostogų laikotarpiu jie nėra draudžiami socialiniu draudimu. Tai reiškia, kad nemokamos atostogos gali turėti įtakos socialinio draudimo teisėms, įskaitant ligos išmokas ir pensijų kaupimą, o tai ypač aktualu ilgesnių nedarbingumo dienų atveju.
Aiškios taisyklės padeda išvengti konfliktų ilgųjų savaitgalių metu
Valstybinės šventės dažnai atskleidžia teisinio reguliavimo ir darbo vietos praktikos spragas. Dauguma ginčų kyla ne dėl teisinio netikrumo, o dėl neteisingų darbuotojų ar darbdavių prielaidų.
Supratimas, kada sutrumpinamas darbo laikas, kaip apmokamas darbas už šventes ir kokios poilsio teisės taikomos, leidžia abiem šalims planuoti iš anksto ir išvengti nereikalingų ginčų ilgųjų savaitgalių metu.
Kiek aiškiai šios taisyklės yra perteikiamos ir taikomos jūsų darbovietėje?






