2026 m. Lietuvos kelių transporto sektoriaus augimą, kaip tikimasi, ribos ne paklausa, o vairuotojų trūkumas. Nors Europos Sąjunga numato nuosaikų kelių krovinių vežimo augimą, Lietuvos vežėjai susiduria su struktūriniais apribojimais, kuriuos vis labiau formuoja nacionalinė darbo ir migracijos politika.
Paklausa auga, tačiau pajėgumai yra riboti
Remiantis rinkos prognozėmis, kelių transporto paklausa visoje ES 2026 m. turėtų didėti stabiliu, bet nuosaikiu tempu. Teoriškai tai turėtų paskatinti tolesnę Lietuvos transporto įmonių plėtrą.
Tačiau praktiškai pagrindinis apribojimas nebėra ekonominės sąlygos. Vietoj to, kvalifikuotų vairuotojų prieinamumas tapo lemiamu veiksniu, lemiančiu, ar įmonės gali augti, ar tiesiog išlaikyti dabartinę veiklą.
Administracinės kliūtys nusveria ekonominius pagrindus
Lietuvos kelių transporto sektorius išlieka vienas konkurencingiausių ir efektyviausių ES. Vis dėlto jos plėtrą vis labiau riboja administraciniai sprendimai, o ne rinkos jėgos.
Griežtesnės migracijos taisyklės, mažėjančios kvotos ir lėtos administracinės procedūros mažina Lietuvos vežėjų galimybes pritraukti užsienio vairuotojus, todėl jie atsiduria nepalankioje padėtyje, palyginti su konkurentais Vidurio ir Rytų Europoje.
Geras eksporto rodiklis maskuoja esminį spaudimą
2025 m. sektoriaus rezultatai buvo nevienodi. Per pirmuosius tris metų ketvirčius kelių transporto paslaugų eksportas išaugo 5,2 %.
Vien trečiąjį ketvirtį užfiksuotas 11,4 % padidėjimas, todėl tikimasi, kad metinis eksportas pirmą kartą gali viršyti 6 mlrd. EUR, o tai sudaro maždaug ketvirtadalį viso Lietuvos paslaugų eksporto.
Pretinės maržos patiria įtampą, nepaisant eksporto augimo
Nepaisant didėjančių eksporto apimčių, pagrindiniai veiklos rodikliai rodo lėtėjantį pagreitį. Įmonės pajamos per tą patį laikotarpį išaugo tik 1,7 %, o tarptautinių krovinių apyvarta, matuojama tonkilometriais, sumažėjo 1,3 %.
Didėjančios darbo sąnaudos, kelių mokesčiai, su CO₂ susiję mokesčiai ir degalų akcizai daro nuolatinį spaudimą pelno maržoms, ribojant sektoriaus galimybes paklausos augimą paversti pelningumu.
Konkurencija stiprėja visoje Vidurio ir Rytų Europoje
Lietuvos vežėjai tiesiogiai konkuruoja su transporto įmonėmis iš Lenkijos, Rumunijos ir Čekijos Respublikos. Per pastaruosius du dešimtmečius ES kelių transporto rinkos svorio centras ryžtingai persikėlė į šį regioną.
2024 m. Lenkija viršijo 30 milijardų transporto priemonių kilometrų ribą, aplenkdama Vokietiją ir Prancūziją, kurios vis dar labiau orientuotos į vidaus transporto operacijas.
Lietuvoje orientuotas į eksportą modelis
Lietuva ES išsiskiria tuo, kad daugiausia dėmesio skiria tarptautiniams vežimams. Maždaug 93 % visos krovinių apyvartos generuojama tarpvalstybiniais gabenimais.
Šis eksportu pagrįstas modelis davė puikių rezultatų, tačiau jis taip pat padidina priklausomybę nuo stabilaus ir pakankamo vairuotojų tiekimo.
Vairuotojų trūkumas tampa struktūrine visos ES problema
Nors Lietuva susiduria su specifiniais administraciniais iššūkiais, vairuotojų trūkumas yra struktūrinė problema, daranti įtaką visam ES transporto sektoriui.
Šalys, kurios gali pasiūlyti lanksčiausias įdarbinimo procedūras ir greičiausią prieigą prie užsienio darbo jėgos, įgyja konkurencinį pranašumą kovoje dėl rinkos dalies.
Laisvos darbo vietos rodo didėjantį disbalansą
2025 m. trečiąjį ketvirtį Lietuvoje transporto sektoriuje buvo užfiksuotas rekordinis 7 900 laisvų darbo vietų skaičius – 48 % daugiau nei tuo pačiu 2024 m. laikotarpiu.
Šis paklausos ir darbo jėgos prieinamumo atotrūkis pabrėžia didėjantį disbalansą, kuris gali pakenkti sektoriaus stabilumui.
Migracijos politika kaip lemiamas veiksnys 2026 m.
Pasak sektoriaus atstovų, griežtesnės migracijos taisyklės tiesiogiai riboja įmonių galimybes konkuruoti su vežėjais iš kitų ES šalių.
Dabartinės metinės kvotos metų pradžioje jau yra išnaudotos 15 %, todėl kyla susirūpinimas, kad pajėgumų apribojimai sustiprės, jei politika nepasikeis.
Pasiūlymas dėl individualiai pritaikytos užimtumo sistemos
Sektorius siūlo sukurti specialią užimtumo sistemą tarptautiniams vairuotojams, kurie didžiąją darbo laiko dalį praleidžia užsienyje ir retai gyvena Lietuvoje.
Šie darbuotojai ribotai naudojasi viešosiomis paslaugomis ir daro minimalų poveikį socialinės apsaugos sistemoms, o tai rodo, kad jų užimtumas kelia mažesnę socialinę ir saugumo riziką nei ilgalaikė imigracija.
Jei nebus atlikta jokių korekcijų, Lietuvai gresia stagnacija 2026 m., nepaisant palankių rinkos sąlygų. Sektoriaus ateitis labai priklausys nuo to, ar nacionalinė politika leis įmonėms užsitikrinti kritinį vairuotojų skaičių, reikalingą tiek augimui, tiek natūraliai darbo jėgos kaitai.
Ar darbo ir migracijos politika gali tapti konkurenciniu įrankiu, o ne ribojančiu veiksniu Lietuvos transporto sektoriui?






