Darbo rinka Vilniaus regione toliau auga, tačiau darbdaviams vis sunkiau užpildyti laisvas darbo vietas. Remiantis Užimtumo tarnybos duomenimis, beveik vienas iš trijų žmonių, grįžusių į darbą Lietuvoje 2025 m., rado darbą Vilniaus apskrityje. Nepaisant to, struktūriniai disbalansai išlieka.
Didelė darbdavių koncentracija, mažėjantis nedarbas ir gerai išsilavinusi darbo jėga egzistuoja kartu su nuolatiniu įgūdžių trūkumu, mobilumo problemomis ir neatitikimu tarp darbo užmokesčio ir kelionės išlaidų.
Užimtumo augimas maskuoja gilesnes struktūrines problemas
Nedarbas Vilniaus apskrityje per metus sumažėjo 0,3 procentinio punkto ir pasiekė 8,3 proc. Didžiausias pagerėjimas užfiksuotas Ukmergės rajone, kur nedarbas sumažėjo nuo 9,2 iki 7,8 proc., ir Švenčionių rajone, kur jis sumažėjo nuo 9,4 iki 8,5 proc.
Tuo pačiu metu nedarbas šiek tiek išaugo Trakų ir Širvintų rajonuose, o tai rodo netolygų regiono vystymąsi.
Išsilavinimo lygis išlieka aukštas, tačiau kompetencijos ne visada atitinka paklausą
Beveik 38 proc. darbo ieškančiųjų Vilniaus apskrityje turi aukštąjį išsilavinimą, o sostinėje šis skaičius siekia 44 proc. Tačiau nekvalifikuotų darbo ieškančiųjų dalis Vilniaus mieste yra didesnė nei apskrities vidurkis.
Tai pabrėžia didėjantį atotrūkį tarp formalaus išsilavinimo ir praktinių įgūdžių, kurių reikalauja darbdaviai, ypač techninių ir sveikatos priežiūros sričių srityse.
Lyties, amžiaus ir ilgalaikio nedarbo modeliai
Moterys sudaro šiek tiek didesnę darbo ieškančiųjų dalį regione – 51,7 proc. Ilgalaikiai bedarbiai sudaro daugiau nei penktadalį registruotų darbo ieškančiųjų, o neįgalieji – beveik 7 proc.
Kaimo gyventojai sudaro daugiau nei penktadalį darbo ieškančiųjų, o daugiau nei trečdalis yra 50 metų ir vyresni, o tai rodo senėjančios darbo jėgos iššūkius už sostinės ribų.
Jaunimas ir toliau koncentruojasi sostinėje
Vilniaus miestas pritraukia didžiausią bedarbių jaunimo dalį – jauni iki 29 metų sudaro beveik 23 proc. visų darbo ieškančiųjų apskrityje. Atokesnėse savivaldybėse jaunimo atstovavimas sumažėja iki maždaug 17 procentų.
Ši tendencija atspindi migraciją į sostinę, kurią skatina platesnės karjeros ir gyvenimo galimybės.
Vyresnio amžiaus darbuotojai dominuoja darbo jėgos pasiūloje atokiuose rajonuose
Tokiuose rajonuose kaip Švenčionys ir Ukmergė beveik pusė registruotų darbo ieškančiųjų yra vyresni nei 50 metų. Tuo tarpu tik 31 procentas darbo ieškančiųjų Vilniuje patenka į šią amžiaus grupę.
Šis demografinis disbalansas apsunkina pastangas užpildyti aukštos kvalifikacijos laisvas darbo vietas už sostinės ribų.
Vilniaus regionas sudaro beveik trečdalį visų laisvų darbo vietų šalyje
Keturiasdešimt keturi procentai Lietuvos ūkio subjektų veikia Vilniaus apskrityje. 2025 m. regiono darbdaviai užregistravo 47 400 laisvų darbo vietų, tai sudarė 29 proc. visų laisvų darbo vietų šalyje.
Nors darbo rinka sulėtėjo, darbdavių paklausa išliko didelė tam tikruose sektoriuose, ypač gamybos.
Nepaisant didelio laisvų darbo vietų užpildymo lygio, vis dar trūksta kvalifikuotų darbuotojų
Gamybos sektorius susiduria su didžiausiu darbo jėgos trūkumu, ypač kvalifikuotų techninių specialistų. Sveikatos priežiūros įstaigos taip pat praneša apie nuolatinius įdarbinimo sunkumus.
Daugelis laisvų darbo vietų užpildomos lėtai dėl nepakankamų kompetencijų, ribotų transporto galimybių ir nepalankaus darbo užmokesčio ir kelionės išlaidų santykio.
Motyvacija ir darbuotojų išlaikymas išlieka svarbiausiais iššūkiais
Užimtumo tarnybos duomenys rodo, kad du iš trijų naujai įdarbintų klientų palieka darbą per pirmąjį mėnesį. Su sveikata susiję paaiškinimai yra dažni, rodantys gilesnes darbo tinkamumo ir motyvacijos problemas.
Tai pabrėžia stipresnės ilgalaikės užimtumo paramos ir pritaikytų integracijos priemonių poreikį.
Regioniniams sprendimams reikalinga tikslinė intervencija
Savivaldybės vis labiau remiasi vietos valdžios institucijų ir Užimtumo tarnybos bendradarbiavimu, įskaitant atvejų valdymą, perkvalifikavimą ir paramą judumui.
Nespręsdami ilgalaikio nedarbo, įgūdžių neatitikimo paklausai ir darbo jėgos senėjimo problemų, regioniniai darbo rinkos skirtumai greičiausiai išliks.
Ar galima pasiekti tvarų užimtumo augimą nesuderinus įgūdžių, mobilumo ir darbdavių lūkesčių visame regione?
