Vairuotojo darbo ir poilsio laikas Lietuvoje reglamentuojamas bendrosios darbo teisės ir specialiųjų transporto teisės aktų. Šiame straipsnyje paaiškinama, kurios taisyklės taikomos, kada viršenybę turi specialieji reglamentai ir kokias teises vairuotojai turi pagal Lietuvos įstatymus.
Kuris teisės aktas yra pagrindinis?
Vertinant, kaip reguliuojamas vairuotojo darbo ir poilsio laikas, būtina atskirti bendrąsias darbo teisės normas nuo specialiųjų transporto teisės aktų. Darbo kodeksas nustato bendruosius darbo ir poilsio laiko principus, taikomus visiems darbuotojams, įskaitant vairuotojus, nebent specialieji teisės aktai numato kitaip.
Pagal Lietuvos įstatymus specialiosios teisės normos yra viršesnės už bendrąsias. Tai reiškia, kad transportui skirtos taisyklės turi pirmenybę, kai jos tą patį klausimą reglamentuoja tiksliau.
Kada vairuotojams taikomos specialios taisyklės?
Ne visiems vairuotojams vairuotojo darbo ir poilsio laikas reglamentuojamas vienodai – tai priklauso nuo veiklos pobūdžio. Specialios taisyklės pirmiausia taikomos profesionaliems vairuotojams, užsiimantiems komerciniu krovinių ar keleivių vežimu.
Tokiais atvejais darbo ir poilsio laiką daugiausia reglamentuoja Europos Sąjungos transporto reglamentai, o Darbo kodeksas taikomas tik tiek, kiek jis neprieštarauja šioms taisyklėms.
Kas laikoma darbo laiku pagal Darbo kodeksą?
Pagal Darbo kodeksą apibrėžiant vairuotojo darbo ir poilsio laiką, svarbu nustatyti, kas laikoma darbo laiku, o kas – poilsiu. Darbo laikas apima bet kokį laikotarpį, per kurį darbuotojas atlieka darbą darbdaviui, yra darbdavio žinioje arba privalo būti tam skirtoje vietoje.
Vairuotojams tai paprastai apima:
- Vairavimą
- Pakrovimą ir iškrovimą
- Laukimo laiką, jei vairuotojas negali juo laisvai disponuoti
- Transporto priemonės techninę priežiūrą ir patikrą
- Administracines užduotis ir dokumentacija
Maksimalus darbo laikas pagal bendrąją darbo teisę
Net ir tais atvejais, kai taikomi specialieji reglamentai, vairuotojo darbo ir poilsio laikas turi atitikti bendruosius Darbo kodekso apribojimus. Darbo kodekso nustatyti bendrieji apribojimai apima:
- Standartinis darbo laikas: 8 valandos per dieną
- Vidutinis darbo laikas: ne daugiau kaip 40 valandų per savaitę
- Maksimalus vidutinis darbo laikas su viršvalandžiais: iki 48 valandų per savaitę per ataskaitinį laikotarpį
Šie apribojimai išlieka aktualūs net transporto sektoriuje.
Poilsio laiko garantijos pagal Darbo kodeksą
Minimalios poilsio garantijos yra esminė vairuotojo darbo ir poilsio laiko dalis ir negali būti panaikintos net taikant specialias transporto taisykles.
Vairuotojai turi teisę į:
- Dienos nepertraukiamą bent 11 valandų poilsį
- Savaitės nepertraukiamą bent 35 valandų poilsį
- Pertrauką poilsiui ir valgiai ne vėliau kaip po 5 darbo valandų
ES vairavimo ir poilsio laiko taisyklės
Komerciniams vairuotojams vairuotojo darbo ir poilsio laikas detaliausiai reglamentuojamas Europos Sąjungos transporto teisės aktuose.
- Kasdienis vairavimo laikas: iki 9 valandų, du kartus per savaitę pratęsiamas iki 10 valandų
- Savaitinis vairavimo laikas: iki 56 valandų
- Bendras vairavimo laikas per dvi savaites: iki 90 valandų
- Privaloma pertrauka po 4,5 valandos nepertraukiamo vairavimo
Kasdienis ir savaitinis poilsio laikotarpiai
Įprastas kasdienis poilsis turi būti ne trumpesnis kaip 11 valandų. Sutrumpintas 9 valandų kasdienis poilsis leidžiamas tik ribotą skaičių kartų.
Savaitinis poilsis paprastai turi būti ne trumpesnis kaip 45 valandos. Sutrumpintas bent 24 valandų savaitės poilsis yra leidžiamas, tačiau vėliau turi būti kompensuojamas.
Kada darbdavys pažeidžia įstatymą?
Praktikoje vairuotojo darbo ir poilsio laikas dažniausiai pažeidžiamas ne formaliai, o neteisingai apskaitant faktiškai dirbtą laiką. Pažeidimai įvyksta, kai:
- Viršijamas maksimalus darbo laiko limitas
- Poilsio laikas egzistuoja tik popieriuje
- Laukimo laikas neįtraukiamas į darbo laiką, nepaisant to, kad nėra galimybės laisvai disponuoti
- Darbo laiko įrašai neatspindi faktinės veiklos
Ką gali padaryti vairuotojas?
Vairuotojai turi teisę reikalauti teisingos darbo laiko apskaitos ir, jei įvyksta pažeidimų, gali kreiptis į darbo ginčų institucijas.
Socialinio draudimo įstaigos, tokios kaip „Sodra“, vertindamos socialines garantijas remiasi tinkamai užregistruotu darbo laiku.
Kokia jūsų patirtis? Ar susidūrėte su neatitikimais tarp užregistruoto ir faktinio darbo laiko? Pasidalinkite savo patirtimi komentaruose.
